Elizabeth Gilbert "Valgyk melskis mylėk"

Gyvenime kartais atsitinka taip, kad visas tavo kūnas, visa tavo esybė pasako "stop". Liaujasi dirbę tavo raumenys, tavo sanariai juda tik mechaniškai ir tik be perstojo skrieja mintys. Deja, tos mintys taip pat ne tavo. Šios mintys piktos, jos destruktyvios, ir skirtos diena iš dienos žlugdyti tavo valią. Ir deja tik tokiais momentais žmogus suvokia, kad viskas ko jam šitam gyvenime gali prireikti telpa į tris žodžius: Maistas, Dievas ir Meilė. Apie šiuos tris dalykus ir yra Elizabeth Gilbert knyga "Valgyk, melskis, mylėk".

Šios knygos autorė,  Elizabeth Gilbert (g. 1969.06.18) yra amerikiečių rašytoja. Liz gimė ir augo mažytėje fermoje Konektikute, kur aplink nebuvo nei gyvos dvasios. Ir šį kartą į žodį "dvasia" telpa ir tai, kad Liz aplinkoje nebuvo nei televizoriaus, nei magnetofono. Galiausiai tai išėjo tik į gerą, nes apsukri Liz šeima, pasirūpino, kad nei jai, nei jos sesei (beje taip pat rašytojai) netrūktų bent jau knygų. O didžiausia pramoga dviem mažom mergaitėm buvo pjėsių ir nedidelių apsakymų rašymas.

Užaugus Liz vis dėl to ištrūko iš mažytės, knygų pilnos fermos ir patraukė į New York'o universitetą, kur studijavo politikos mokslus. Tačiau vos tik baigusi universitetą ir gavusi į rankas diplomą Liz pasuko visai kitu keliu: ji dirbo virėja, padavėja, tačiau ne dėl to, kad šis darbas ją žavėtų, ji paprasčiausiai norėjo patirti, ką reiškia būti padavėja ir apie tai parašyti knygą.

Tačiau iš pradžių pripažinimo plačiai sulaukė Elizabeth darbai žurnalistikoje. Vienas iš žinomiausių yra GQ žurnale išspausdintas jos straipsnių ciklas "The Muse of the coyote ugly saloon". Šies straipsniai buvo asmeniška Elizbeth Gilbert darbo patirtis viename iš populiarių New York'o barų, o ši istorija tapo pagrindu holivudo filmui "Coyote Ugly" . Tačiau visam pasauliui, o kartu ir Lietuvos skaitytojui Elizabeth Gilbert geriausiai tapo žinoma su knyga "Valgyk melskis mylėk", kurią aš turiu garbės Jums, mielieji pristatyti.

"Valgyk melskis mylėk" yra asmeninė dvasinė Elizabeth Gilbert patirtis keliaujant po tris  šalis : Italiją , Indija  ir Indonezija.  Tikriausiai Jums pasirodė keistas toks šalių pasirinkimas, bet tai paaiškina pati autorė: "Tad nebegalvojau ką rintis: Italiją, Indiją ar Indoneziją. Nusprendžiau, kad noriu vykti į visas šias šalis ir kiekvienoje praleisti po keturis mėnesius, iš viso metus. Žinoma, tai buvo daug didesnė svajonė nei noras "nusipirkti naują pieštukų rinkinį". Tačiau aš troškau kaip tik to. Siekiau ne tik susipažinti su šalimis (aš jas jau žinojau), bet kiekvienoje šalyje pažinti tą savo asmenybės pusę, kurią toje šalyje būtų lengviausia pažinti. Tad Italijoje norėjau išmokti malonumo, Indijoje - atsidavimo Dievui, o Indonezijoje - suderinti abu." Štai taip. Jau minėjau, kad Liz amerikietė, o amerikiečiai, kaip žinia labai mėgsta sirgti depresijom, o sirgdami, vietoj to, kad ramiai sau gydytųsi, jie dar ir yra linkę parašyti apie tai knygas. Nemeluoju! Tiesiog vieną po kitos, ištisom gvardijom knygynuose rikiuojasi prozako demonais persmeltos knygos. Tokia absoliučiai amerikietiška depresija susirgo ir Elizabeth Gilbert ir aišku parašė apie tai knygą. Liūdesys į Liz širdį atėjo po alinančių skyrybų, tačiau skirtingai nei jos jos kolegos, Liz išmetė išrašytus vaistus kažkur Romoje, nes norėjo jėgų išsikapstyti iš šios pelkės rasti pirmiausia savyje. Gal dėl to ši knyga man paliko gerą įspūdį. Ji nuoširdi, ji intelektuali, ji pamokanti. Nors turiu pripažinti, kad labai norėjau, jog gyvenimas parodytų Liz nagus ir kad ir Romos centre jei būtų atsitikę kas nors, kas būtų sugadinę jos kruopščiai rengtą planą. Bet visa tai aišku nėra blogai, juk galų gale tai buvo Liz dvasinis kelias, o ne mano (aš turiu pripažinti, kad tokiu atveju būčiau išėjus kur akys veda).

Skaityti šią knygą: Jei norisi kažko lengvo ir jei Jus pavyzdžiui atleido iš darbo ar paliko mylimasis. Arba šiaip jaučiat poreikį kažką pakeisti savo gyvenime.

Neskaityti šios knygos: Jei tikities "kažko tokio" na maždaug kaip "Dostojevskis", ir jei nepatinka sausas stilius. Tas stilius ir yra vienas iš šios knygos trūkumų. Kas reiškia, kad arba rašytoja taip rašo, arba vertėjas paprasčiausiai prastai pasidarbavo. Šiaip ar taip jei netyčia gausit šios knygos variantą originalo kalba, tikriausiai daugiau išpešit.

P.s. Kadangi pas mane knygom užversti visi kampai, o Lietuvoje siaučia krizė, aš mielai pasidalinsiu su Jumis šia knyga, jei pažadėsit ją man grąžinti, arba bent jau perduoti kitam žmogui :) Mano draugai žino mano kontaktus, o tie, kurių nepažįstu, rašykit drąsiai į donotsss@gmail.com , parašykit savo adresą ir knygą jums išsiųsiu :)

Nuoširdžiai

SV

Apie sprendimus, apsisprendimus ir neapsisprendimus

Vėl susimąsčiau.. :) Gal dėl to, kad esu ant apsinuodijimo toksinėmis medžiagomis (aka nagų laku) ribos.. O gal dėl to, kad mane vėl pradėjo kankint nemiga (prieš Kūčias tai nėr blogai, juolab, kad atvirukai dar neužrašyti, o kambarys dar toli gražu nesutvarkytas..)..

Anyway..
SV pradėjo skaityt kažkokią mistinę knygą, ant kurios ji supyko.. :) Gal ne tiek supyko, kiek ji ją sunervino...
O vat jos facebook'e ta lemtinga frazė "Nu apsispręsk gi pagaliau...:)" privertė mane itin susimąstyti šį vakarą.. :)

Tai gi..
Kaip mūsų gyvenimą įtakoja sprendimai, apsisprendimai ir neapsisprendimai... Tiksliau, kaip šitie trys dalykai įtakoja vienas kitą..
Visada sakiau, kad gerbiu žmones, kurie tikrai žino, ko nori ir to tikslingai ir kryptingai siekia.. Pavydžiu jiems truputį, nes pati savo gyvenime nemačiau dar tiesaus kelio su aiškiu galutiniu tikslu (final destination) :) Ir gailiuosi jų truputį, nes jie nepatirs praradimų palengvėjimo, atradimų džiaugsmo ir neturės progų pasimokyti iš savo sėkmių ir nesėkmių...
Tai gi neseniai čia berūkydama pradėjau projektuoti ir rašyti scenarijus iš serijos "Kas būtų buvę, jeigu būčiau tada tvirtai apsisprendusi...".. ir pabaigos man ne itin patiko..

Jeigu būčiau tvirtai apsisprendusi pabaigt pirmą specialybę, kurioje mokiausi... Tai.. Matyt, būčiau visai nesenai apsigynusi magistrą... Turėčiau bakalaurą specialybės, kuri man nepatinka... Dirbčiau darbą ne pagal specialybę arba iš vis jo neturėčiau.. Su kokiu vaikinu būčiau, irgi negalėčiau pasakyt..

Jeigu tvirtai būčiau apsisprendusi pabaigt antrą specialybę, kurioje mokiausi... Tai.. Turėčiau diplomą, dėl kurio gavimo, pastangų būčiau beveik neįdėjus.. Dirbčiau nelabai mėgstamą darbą ir šiuo metu galvočiau, kokios ataskaitos ir darbai man "dega", nes visgi metų pabaiga.. Vaikinui laiko neturėčiau.. arba net vaikino neturėčiau... ;)

O jeigu tada būčiau iš žurnalistikos stojamojo gavus ne 9, o 10.. Ir įstojus į tą svajotą ir išsvajotą specialybę... ?

Dabar drąsiai galiu sakyti, kad THANK GOD aš visus tuos kartus buvau neapsisprendus, o jei ir apsispręsdavau, tai gyvenimas apsukdavo visą tą reikalą.. :)
Dabar mokausi tai, kas man tikrai įdomu..
Bendrauju su žmonėm taip, kaip noriu bendrauti..
Nekreipiu dėmesio, ką apie mane kalba kiti...
Visam tam vingiuotame kelyje sutikau super nuostabių žmonių, be kurių šiandien gyvenimo neįsivaizduočiau..
Žmonių, iš kurių daug išmokau ir iki šiol mokausi..
Pasiekiau per kelis metus (be jokio "išsilavinimo") tai, dėl ko žmonės 6 metus (kaip minimum) kankinasi aukštojo mokslo institucijose... Ir supratau, kad tai nėra taip cool, kaip įsivaizduoja kiti.. :)
Praktiškai suprantu, kuo debetas nuo kredito skiriasi... :)
..o ir anūkams bus ką papasakot.. Kad ir kaip mečiau darbą banke, mokslus ir tiesiog išlėkiau paskui savo meilę prie kito Atlanto vandenyno kranto, kad tris mėnesius galėčiau su juo pabūt... :)))

Ir tegul žmonės apsibrėžia Dievą, kaip tik nori.. ir tegul budistai švenčia Kalėdas.. o vegetarai ragauja kumpio.. Gi nepabandęs nesužinosi, kas padaro tave laimingu.. :)

..jau šiandien, kartais man atrodo, kad žinau kryptį, kuria norėčiau eiti.. Gal nelabai tiksliai, ir nelabai žinau, kur tai veda, bet... Svarbiausia, kad po visų bandymų, tikrai žinau, kuria kryptim šiandien nenoriu eiti... :))

Linksmų švenčių ir labanakt,

SR

Pasakyk kiek kainavo tavo krūtinė ir aš pasakysiu kiek gausi už tai diplomų

Va tai tau žinia man visai spoguotai, riebaluotgalvei, didžiajai magistrinio rašytojai žinia nelauktoji - "Jei esi gražus, protą galima nusipirkti" sako Lauryna Anusevičiūtė, kitaip 23 metų Olialia projekto bosė. Va va...smagu Laurynai, 23 metų olialia bosei taip porinti, ypač kaip pagalvoju, kad 23 metų mes su Sandrute paprastai sedėdavom kokioj nors auditorijoj ir gilindavomies į teisės plonybes ir vargiai mums ateidavo į galvą mintis, kad vietoj to kad bemieges naktis leisdavom prie knygų galėtumėm voliotis kieno nors lovoj "subtiliai apsinuoginusios." Gera žinia tik ta, kad diplomai mums nekainavo, na bent jau nereikėjo mokėti tuo, kuo pasak Laurynos turėtų mokėti "gražūs žmonės".

Be to...Pasak neabejotinai gražios ir protą nusipirkusios Laurynos, išgarsėti galima trim būdais:

1. Ištekėt už žinomo vyro;

2. dalyvauti TV konkurse;

3. fotografuotis.

Va ...nežinojau...Tai štai moterys, pasak Laurynos kiškit į šiukšeldėžes savo disertacijas, magistrinius darbus ir mokslinius straipsnius. Taip pat meskit iš savo gyvenimo nesibaigiančias ataskaitas bei verslo planus, nes jei norite būti vertinama visuomenėje, tai pasak Laurynos turite atlikti bent vieną iš šių punktų. Ir nėr čia ko svajoti apie kėpyklėlių tinklą, pirmaujančią advokatų kontorą ar garbingą valstybės tarnybos postą, svarbiausia moteriai ištekėti už žinomo vyro, dalyvauti TV konkursuose ir fotografuotis. Suprask, pasak Laurynos net vyras yra ne vyras jei jis nėra žinomas!

Baje, Lauryna, sakai, kad nesutikai nei vienos moters, kuri nenorėtų atsidurti žurnalo viršelyje, gal tai ir tiesa, bet būtų neblogai topint tokius leidinius kaip The Economist ar Times ...ir ne lauryna, tai tikrai ne "subtiliai apsinuoginančių" mergaičių leidinys. Na gerai jau gerai...sutikčiau dar su Vogue (jei fotografuotų Mario Testino) ir gal dar Vanity fair (jei foto aparatu dirbtu Anna Lebovitz).

Beje ...jei vis dar kas nors norite padovanoti vyrui Olialia vakaro žinių kalendorių, tai pasvarstykit dar kartą. Pasirodo, kad "girly calendars" kenkia vyrukų sveikatai. Tai įrodė toks mokslininkas John Ashfield. Jo straipsniuką galite paskaityti čia. Pasirodo, tokie mergaičių kalendoriai yra labai žalingi nes iškreipia vyrukų mąstymą žemindami ir objektyvizuodamį moterį; tokie vaizdeliai tarnauja, kad įamžintų vyro kontrolę moters seksualumui ir suteikia vyrukams mąstymą, kad visos moterys yra seksualiai prieinamos vyro ir gali būti jo išnaudojamos. Ir nereikia sakyti, kad taip tikrai nėra! Na atsiverskite bet kokio straipsnio apie olialia komentarus ir pamatysite! Na nereikia net olialia - atsiverskite, kad ir straipsnį apie finansų ministrę Šimonyę! Ativertėt..ir...ką perkaitėt... aš tai "oi ją reikia padaryt ir baigtūsi visos reformos"...

Tai va taip mergaitės, būkit moterimis, o ne tuščiomis blogo skonio būtybėmis. Ir tikriai nereikia prieš vyruką staipystis su alia policininko uniforma, ar riesti užpakaliuką ant prabangaus automobilio, nes tikras vyras visada įvertins moters paslapties žavesį labiau negu jos pigumą.
O ir proto pirkti nereikia, jis tikrai niekur neparduodamas, niekur niekur....čia jums ne gucci ir net ne versace...

SV

Dievų pusryčiai

Ach...persimonai, persimonai persimonai...Dar kitaip galima pavadinti PER ir SIMONAI :) (joke) Jos abi šiaip ar taip vis tiek  akivaizdžiai ignoruoja mane šiuo metu, arba gal tiesiog pilnaties šviesoje deda visus taškus ant "i"...Nevermind...
Šiandien už akių užkliuvo labai smagus receptukas su persimonais, kuriuo tiesiog negaliu nepasidalinti!. O jį radau štai čia. Receptas paprastas:
1. Paimat persimoną, nulupat jo odelę ir sutrinat, kad išeitų tarsi tyrelė;
2. Sumaišot persimono tyrelę su cinamonu (kaip man niekada nešovė į galvą mintis valgyti persimoną su cinamonu!!!!)
3. Nu va ir tada sluoksniuojat: vienas sluoksnis jogurto (jaučiu, kad geriausia pirkti natūralų), kitas sausų pusryčių (granola), trečias persimonų tyrelės...ir taip iki pabaigos.
4. Valgot ir pakomentuojat ar skanu!

O be to kai perpjausit persimoną pusiau, tai atkreipkite kokios formos yra jo sėklos:
ar peilio formos, ar šaukštelio formos, ar šakutės formos. Nes pagal kiniečius, jei sėklos peilio formos tai bus labai šalta žiema (šaltis pjaus kaip peilis); jei sėklos šaukštelio formos - tai bus daug daug daug sniego, kurį reikės nukasti, na o jeigu pasisekė rasti šakutės formos sėklas, tai visai dar nereiškia "šakės", kaip tik priešingai - pūs lengvas, malonus vėjelis :)

O kodėl, pasakiau, kad tai dievų pusryčiai? Na ką jūs baikit, negi nežinojot, kad graikai persimonus vadindavo "Dievų vaisiais", o kinai šventai tiki, kad valgant persimonus išsivalo "chi". Nežinojot? Cha aš irgi nežinojau :)

Skanaus :)

SV

A winter tale

Kažkoks keistas sutapimas, kad šiandien gruodžio 1 ir kartu tarptautinė Pasaulinė AIDS diena. Galvojat kas čia keisto? Na gal taip pasakyti ir subjektyvu, bet būtent šiai ligai žvelgdamas į akis Freddie Mercury parašė "It's all so beautiful
Like a landscape painting in the sky - yeah -
Mountains are zoomin' higher - mm -
Little girls scream an' cry
My world is spinnin' and spinnin' and spinnin'
It's unbelievable
Sends me reeling
Am I dreaming...
Am I dreaming...?
Oooh - it' a bliss"
Tai žodžiai iš Jo dainos "a Winter tale". Pasaka, ne kitaip! Check this out!


P.s. Gal pasakyti "Use a gondom " ir per drąsu, na bet perspėti, kad saugotumėt save visada galima ir net kai nebematai gyvenime jokios prasmės, net ir tais momentais nevalia pamiršti, kad esi palaimintas klausytis Freddie dainų, ypač kai supranti, kiek daug mes jų praradom.

Linkiu pilnos stebuklų žiemos
SV

Apie tris milijonus Mankurtų (atsakymas E. Baliui)

Šiandien Delfyje pasirodė keistas straipsnis, ar greičiau nuomonė, kuri mane lengvai šokiravo. Visų pirma keistoku autoriaus aklumu ir absoliučiu hmmm...kaip čia lengviau paaiškinus ...ok! Na šio autoriaus nuomonė visgi parodo, kad Lietuvos Respublikos švietimo sistema yra labai blogas pokštas. Pirmiausia dėl to, kad "nuomonės" autorius greičiausiai net akyse nėra matęs Č. Aitmatovo romano "Ilga kaip šimtemčiai diena", o visų antra - tris kartus skaičiau tą jo straipsnį ir visgi nesupratau, ką jis turėjo omeny. Velgi kaip teisininkė pirmiausia užsikabinau už sąvokos "Mankurtas". Skaičiau, skaičiau ir skersai ir išilgai ir kreivai ir atbulai ir visaip kaip, galvoju gal autorius bus suklydęs??? Bet kur tau! Autorius šventai įsitikinęs, kad ant Lietuvos žemės yra trys milijonai Mankurtų (p.s. žiūrėti nuotrauką kairėje). Kur gi ne, galvoju sau. Pasak Č. Aitmatovo Mankurtas, tai tam tikros rūšies vergas, kuris dėl jam atliktos kankinančios procedūros nesuprasdavo kas jis, kur jis gimęs ir augęs, jis neprisimindavo vaikystės, nei tėvo nei motinos, nei gimtos šalies ar kalbos. Tai yra šis "žmogus" nesuprasdavo sąvojo "aš". Kaip nurodo Č. Aitmatovas, Mankurtai buvo tobuli vergai dėl to, kad jiems net nekildavo mintis maištauti, o juk vergo maištas vergvaldžiui yra pats baisiausias dalykas! Beje, Mankurtas paprastai dirbadvo pačius juodžiausius ir sunkiausius darbus, jis galėdavo atlikti ir tuos, kuriems reikėdavo paprasčiausiai bukaprotiškos kantrybės. Ir tik mankurtas galėdavo iškęsti tokias nežmoniškas gyvenimo sąlygas kaip dykumos saulė, vienatvė...pasak Č. Aitmatovo "Tik mankurtas galėdavo iškęsti vienatvėje, toli nuo žmonių, bekraštę sarozekų gūdūmą, kai jį palikdavo ilgam laikui prie besiganančių kupranugarių kaimenės. Jis vienas tokioje tolybėje atstodavo daugelį darbininkų. Pakakdavo tik aprūpinti jį maistu, ir tuomet jis be petraukos darbuodavosi sau žiemą vasarą, nepaklaikdamas nuo sulaukėjimo ir nesiskųsdamas dėl nepriteklių. Šeimininko paliepimas mankurtui būdavo viskas. O sau jis nieko nereikalavo, tik valgio ir skarmalų, kad nesušaltų stepėje…" Kažkur girdėta ar ne?  Man taip pat! Tiesa sakant, kai skaičiau šį nuostabų kūrinį (turiu omeny Č. Aitmatovą, o ne E. Balį), savo dar vaikiška širdimi suvokiau, kad būti Mankurtu yra pati didžiausia bausmė!

Šokiruojanti E. Balio "tiesa" - nenuneigsi. Ir tiesos šioje "nuomonėje" nemenkas grūdas! Tik yra vienas "BET" mes niekada nepriklausomos Lietuvos istorijoje nesame turėję "Seimo, vyriausybės ar prezidento, kurie netrukdytų mums gyventi". Na tikrai - bent jau aš neatsimenu! Visas mūsų nepriklausomos Lietuvos gyvenimas tik ir buvo paženklintas "apynasriais" verslui, darbuotojui, studentui, galų gale paprastam žmogui. Matyt autoriui nėra tekę gyvenime taupyti autobuso bilietui ar bent jau pabandyti įsteigti verslą ar bent jau įsteigtą verslą išlaikyti! Manau autorius nesuprato paprastos tiesos, kad kažkurį mūsų gyvenimo momentą, ant visų mūsų galvų tarsi kupranugario oda nukrito perkamąją vertę turinti kupiūra ir privertė mus visus pamiršti kas mes esame. Kad kažkada auginome bites, buvome darbštūs, kūribingi, dainingi, kad už paprastą medaus stiklainį savo kaimyną pavadindavome bičiuliu. Ar jūs atsimenat tuos laikus? Aš asmeniškai ne! Bet giliai širdyje man mano žemė ir tai kas nuo jos neatsiejama - t.y. tauta - šventas dalykas! Tikiuosi, kad ir autoriui...

Todėl toks kvailas man yra autoriaus pamąstymas, kad mes "mankurtai" tik ir galvojame, kad "valstybė privalo jiems duoti, o jų užduotis – piktintis, nekęsti ir nemąstyti. Nesimokyti, netobulėtėti, tiesiog atidirbti savo ir gauti kuo daugiau algos/kyšių/nelegalių užsakymų, stengiantis sumokėti kuo mažiau mokesčių." Žinot, galit mane pavadinti "mankrute", bet mano giliu įsitikinimu valstybė man turi duoti, nes aš ją samdau! Ji man turi duoti pakankamai gerą aplinką verslui, darbui, sveikatai, švietimui, gyvenimui. Galų gale ji turi man garantuoti saugumą, nes jau jūs man atleiskit, bet šių dienų Lietuvoj aš tikrai nesu saugi, ypač šiuo metu, kai dar viena tele2 sąskaita ir aš jau žemiau skurdo ribos. T.y., jei aišku gerb. autorius pastebėjo, valstybė man turi suteikti pagrindą mokytis, tobulėti, dirbti, mąstyti, džiaugtis, gauti kuo daugiau legalios algos ir legalių užsakymų, šiuo metu aš to neturiu...Nes jei perfazuotume autoriaus žodžius, tai Lietuvą šiuo metu valdo 141 ir belenkiek mankrutų, kurie nabaigai pamiršo lietuviais besą! Galvoju gerai, kad bent jau yra likę 3 milijonai vergų nepamiršių turį širdį, ir turinčių pakankamai parako priminti tautai iš kur mes atėję...Ir gerai, kad mes teisės fakultete apie įstatymą prirašom tris lapus "įstatymo tikslas" ir aštonioliką lapų "Įstatymo spragos" - nes, jei pasak autoriaus valdžioje sėdi nuosiaklūs teisininkai, tai galų gale turi sugebėti parašyti įstatymą be spragų ar bent garantuoti atsakomybės neišvengiamumą... Kita vertus, gerb. Balį, negi aš neturiu žodžio laisvės pakritikuoti valdžios atstovų, kai viešumas yra vos ne vienintelis mano ginklas? Na jau ne gerbiamasai, aš dar ne tokia mankrute, kaip tamsta! Ir dar mielas autoriau, jei visgi bent jau vartėte minėtą Č. Aitmatovo romaną, tikriausiai atkreipėte dėmesį, kad mankrutui, net mintis į galvą nešaudovo pabėgti nuo savo šeimininko, tad ar tik nebuvote pernelyg drąsus tris milijonus asmenų pavadindamas mankrutais atsižvelgiant į šių dienų emigracijos tempus?

Beje, Č. Aitmatovo romane atgijęs senas turkų mitas šių dienų visuomenėje įgijo keletą spalvų. Viena iš jų, kad buvusiose posovietinėse valstybėse mankurtu paprastai vadinamas žmogus, kuris, išdavė savo nacionalinę kalbą ir kultūrą. Tuo tarpu patys turkai, mankurtais vadina asmenis, kurie per daug pesisėmę vakarų kultūros, o būtent iš ES atvykęs ir "persimokęs uolus elitas". Taip taip, turkai mankurtais vadina Elitą!

Ir pabaigsiu aš taip, kaip baigiu ieškinį. Atsižvelgiant į išdėstytą, gerb aut. E. Balį, prieš išleisdamas savo rupų žodį į eterį būtinai perskaitykite Č. Aitmatovo skyrių apie tai, kaip buvo "gaminami" mankurtai, tada baigsit švaistytis tusčiom nieko nereiškiančiomis arba tiesiog labai nekorektiškomis metaforomis.

p.s. Nepamirškit susimokėti mokesčių!

SV.

apie pilnati, nesusipratimus ir draugyste

Taigi, menulis pilneja, zmones "kreizeja" gripas visai paselo, negana to arteja kaledu karstine, bendravimo igudziai stebina kaskart vis labiau, mintys nesidelioja, o kai bandai pasakyti, ka galvoji, gaunasi velniava.
 "Draugai mane nuspalvina", o kaip bendrauti su zmogumi, kurio suvokimas apskritai apie draugyste radikaliai skiriasi nuo tavojo, ir jus susipykstat dazniausiai del nesusipratimu, kuriuos itakoja mano prakeiktas noras kazka issiaiskinti, arba kitaip sudeti taskus ant "i", ir negana sito, staiga pastebi, kad taip vyksta ir su kitais zmonem. Kur baigiasi draugyste ir prasideda asmeniskumai, na suprantate, draugystes pradzioje, yra nubreztos ribos, ir kol mes ju neperzengiam, viskas klostosi ganetinai lengvai, bet stai viena diena ta riba nusitrina, is pradziu apsidziaugi, na pagalvoji, kad pasitikejimas, ir atvirumas laipsniskai auga, bet tai netiesa, nes ta riba nusibrezia kiekvienas is musu, ir jeigu ji issitryne pas mane, tai nereiskia, kad tas pats ivyko ir pas kita zmogu. Matyt, netik meile yra akla, mums reikia zmoniu ir reikia bendravimo, bet kiekvienam to suartejimo laipsnis yra kitoks.
Turbut tai musu kiekvieno klaida, egoizmas galbut, arba projekcijos, kurias tu projektuoji savo galvoje, o tu projekciju "objektas" - tavo draugas, apie tai net nenutuokia, ir kai tavo projekcijos suduzta susidurusios su tavo draugo realybe, aisku tu supyksti...ant draugo, jis nesupranta, tada apkaltini ji nesupratingumu, nerupestingumu ir visais tais senais kaip pasaulis melais, ir pasijunti kaip koks atsiskyrelis dykumoje, kuri prislege viso pasaulio dulkes. Ir tada, kyla noras viska "issiaiskinti", na istikruju, jeigu as noreciau ko nors labiau uz viska, tai noreciau isgyti nuo noro viska "issiaiskinti".
 Blogiausia - kai ant draugu peciu, krauname savo atsakomybe, nes tikimes, kad tada mums bus lengviau, ir apgaudinejame save, kad mes nuo to tapsime galbut geresni jiems, o galbut ir sau.
 Aciu savo draugams, zmonems, kurie yra su manimi, kurie (tikiuosi) dar bus, be jusu butu ziauriai lengva ir nuobodu.

Išvados...grrr

"Pasakyk man kas tavo draugai ir aš pasakysiu, kas esi tu?"  - pati didžiausia nesąmonė kokią man teko girdėti per visą savo gyvenimą. Na pavyzdžiui, jei kas nors sustatytų į eilę mano draugus ir iš jų bandytų pasidaryti išvadas apie mane, tai tikriausiai  nustebtų supratę, kad aš esu "mistinėm būtybėm tikinti vegetarė,  feministinių pažiūrų, teisininkė, besidominti politikos ir ekonomikos mokslais, laisvalaikiu mėgstanti kopti į kalnus arba važiuoti į tokias keistas šalis kaip pvz. Serbija, tačiau labiausiai mylinti Prancūziją, t.y. Kanus ir Nicą,  retkarčiais skanaujanti "grybukų" marichuanos ir šventai tikinti, kad išgėrus iguaskos gali pasišnekėti su krikščionių dievu, esančiu kviečio gemalo sielos kertelėje".  Nors kai paskaičiau šią pastraipą, pagalvojau, kad tiesos gal ir rasčiau :) Na pavyzdžiui, aš giliai įsitikinusi, kad visi augalai yra pats geriausias Dievo įrodymas, o prieš mano "arbatėlių" spintelę UAB "Skonis ir kvapas" atrodytų tik kaip tuščia landynė :) :) :) (no offence - aš jus myliu). Tačiau šitos mano nuostatos greičiau jau ilgo bendravimo su mano mylimaisiais išdavos (na kiek ašarų nurijom užsigerdamos arbata ir žaliom devyneriom pas Simą virtuvej??? arba kokių išvadų tik neprisidarėm po (hmmm) šešioliktam aukšte?) Visa tai mokslas brangieji, na iš draugų aš gal ir išmokau aibes gerų ir tonas blogų dalykų, bet tai esmės (manęs) nekeičia, tik pripildo mane spalvomis ir šiluma...

P.s. Jeigu tu paklausi merginos, koks jos mylimiausias rašytojas, ir jei ji atsako, kad "vienas iš mėgstamiausių mano rašytojų - Paulo Coehlo, perskaičiau visas jo knygas, laniausiai patiko "Brida"." Ar ir Jum atrodo, kad Šūdą ji skaitė??? Ta prasme, ne Paulo Coehlo šūdas, bet kad ji tik Paulo Coehlo skaitė??? Ar man geriau jau eit rašyti magistrinį, vietoj to, kad čia veltui barškinu kompo klavišais :)

P.S.S čia nuotraukoj, ne mano draugai, nors ana va iš kairės, tai kaip iš akies lupta Simona :) Cha cha.! Iš tiesų nuotrauką gavau iš čia

P.S.S. Iš tiesų tai norėjau parašyti apie tai, kad pasaulis mane užknisa, ir kad tuščios fyfos telike mane užknisa, ir žmonės, kurie "keliauja tik teisingais maršrutais", o ne kur akys veda irgi mane užknisa...Kad nemoku troškinti suknistų kopūstų, ir kad nemoku rašyti taip gerai, kaip Pink city ir nemoku daryti širdžių morkų kaip tai daro Mika ir ir ir...ir ir...ir...ir kad net nemoku parašyti posto apie tai kas mane užknisa, nes gimiau optimiste ir kad vinis po vinio kalu ant savo gyvenimo"tablička" EMIGRUOJU!!!, bet aišku parašo man kas nors skypu ir bejėgiu balsu pasirengęs išklausyti mano vėgrovimus pasako "varyk"! ir aš pamirštu kas mane iš tiesų užknisa ir nebegaliu "varyt"! ...jezzz bėgimas su vilkais visgi sudėtingas procesas...

SV.

Apie didesnę laimę (arba įkvėpta SB)

Truputuką susimąsčiau.. :)

Kodėl kartais bendraujant su kitu žmogumi, kurio pažiūros (gyvenimo būdas, religija, supratimas apie viską ir etc.) skiriasi nuo taviškių, tu vistiek jautiesi, lyg kalbėtum prieš veidrodį..? Arba.. atrodo, kad žmogų pažįsti, kaip nuluptą, bet užtenka kelių tavo ar jo žodžių ir lieki nesuprastas, ar jo nesupratęs.. o tuo pat metu, sutinki kažką "iš oro", kuris iš pusės tavo žvilgsnio, supranta ką nori pasakyti.. :)

Kodėl mums pirmiausiai reikia susikurti kažkokį vaizdą apie žmogų, vien remiantis, pirminiais pletkais apie jį - drabužiais, kuriais jis apsirengęs.. religiją, kurią jis išpažįsta.. frazes, kurias jis naudoja ir tt. ? Kodėl mes turim susigrūst į tą reliatyvų rėmą, ir visus veiksmus, kurie netelpa į tą rėmą, vadint nenormaliais..

Ir šiuo metu, pastebėjau, kad įprasta yra tai, kad būti geram kito žmogaus atžvilgiu yra tiesiog nenormalu.. :))
Nori padėt kam nors? - tai tikrai turi, kažkokių užslėptų ketinimu, tuo žmogum pasinaudot..
Nori močiutę pervest per gatvę? - tikriausiai jau kesinsies į jos rankinuką..
Kažkam pasiūlei kartu parūkyt? - matyt, neturi cigarečių, arba prisidegt..
Atnešei grupiokui šokoladą? - tikriausiai prašysi jo, kad paaiškitnų tau statistiką..

Bet gi juk TAIP gera daryti gerą.. :)
Juk saldainiai yra skanesni, kai juos valgo pusė klasės...
Juk žurnalas pasidaro įdomesnis, kai jo paprašo (paskaityt ar pavartyt) kažkas kitas..
Juk anekdotas tampa juokingesniu, kai iš jo juokiasi daugiau žmonių..
Juk puodelis arbatos šildo labiau, kai jos įpili ir kažkam kitam..
Juk tiesiog laimė yra didesnė, kai ja pasidalini... ir nieko neprašai už tai.. :)

..ir dienos pabaigoj, aš šypsausi, nes yra tokių žmonių, su kuriais kalbuosi, lyg su veidrodžiu ir tokių, kurie iš pusės žodžio supranta visą mano mintį.. :) ..tokių, kurie valgo mano saldainius, džiaugiasi mano atneštais sausainiais ar šokoladu ir skolinasi iš manęs žurnalus.. Ir šypsena tampa dar platesnė, kai suvokiu, kad ir šypsotis, dėl tokių dalykų yra nenormalu... :))))

Labanakt

SR

Apie rimtus dalykus

Jeigu tarsime, kad gyvenimas yra eile taisykliu arba nuorodu, kuriomis mes sekame ( noredami to arne) siuo metu pagrindines taisykles/nuorodos galetu butu tokios:
 Mokslai - nelabai svarbu kokie ir kiek ju ( ta prasme diplomu, aisku kuo daugiau tuo geriau ) svarbiausia tas lapas su stampu, tas prekinis zenklas, vardan kurio gali save parduoti perspektyviai kompanijai kur galetum ar turetum tureti teoriniu sansu padaryti gera karjera.
 Darbas - veikla, kuria uzsiimdamas jaustum malonuma ir gyvenimo pilnatve, arba jeigu nei to nei kito nera, bent jau respektabilus atlyginimas uz vargus, kad galetum gyventi pernelyg nesukdamas sau galvos, arba kitais zodziais tariant nereiketu gyventi nuo atlyginimo iki atlyginimo.
 Padetis visuomeneje - mes negyvename XVIIIa. arba dar anksciau, kai statusas reiske bemaz viska, bet ar tikrai taip nera siais laikais?
  Tikrai nenoriu viska apibendrinti ir sudeti visu tasku ant "i", nes labai pritariu Pitagoro posakiui "As zinau, kad nieko nezinau", socializmo ir kapitalizmo laikai praejo, gyvename rinkos ekonomikos laikais, todel siuo metu pats atrodytu paprasciausias budas pasipriesinti "srovei" teigti, kad pinigai tau nera svarbiausia vertybe.
  Galime paziureti is kitos puses, jeigu jau atsiranda toks teigimas, jis priestarauja kitam teiginiui, kuris butu, jog pinigai visgi siuo metu yra labai didele vertybe, na tenka pripazinti riteriu ir damu laikai tikrai praejo, beto taip sparciai progresuojant mokslui ir besivystant informacinei visuomenei, rodos nebeliko baltu demiu pasaulio zemelapyje.
  Bet ar tai tikra?
Pinigai daro pinigus, nesuprantu sito veiksmo ir atoveiksmio, gauni pinigu, su jais atlieki kazkokias operacijas, kad gautum dar daugiau pinigu, ar nepanasu i kazkoki uzburta/prakeikta rata, arba kaip vadina tibetieciai - samsara. Sukames lyg voveres ant to rato, ir beprotiskai bijome iskristi arba nulipti, nes pasauliui taip sumazejus, tapome trumparegiais. Viskas aisku, senai parasyta, pasakyti nebera ko, laikas pinigai, senosios vertybes kaip senas zaisliukas ant kaledu eglutes - ismesti gaila, o naudos jokios, nes nebeliko perspektyvos is kurios galetume i ji kitaip pazvelgti.
 Jeigu zmogu palygintume su indu, siuolaikiniame pasaulyje jis neturi dugno - tai yra, jis negali buti pripildytas arba perpildytas, visa kas i mus ieina taip ir iseina nepalikdami ryskesnio pedsako, kaip tie nesuvokiami pinigu srautai kazkur cirkuliuojantys akciju birzose, jeigu dar neitikinau, jokiom materialinem gerybem tustumos savyje neuzpildysi, kitaip nebutu zmoniu, kurie noretu nusipirkti menuli, nes zeme jiems per maza.
  Nirvanos paslaptis - sunjata, arba kitaip tariant "tustuma" taciau tokia tustuma, kai tu talpini savyje visa pasauli, kai tampi pasauliu, absoliutu visata, o neberi kaip i juodaja skyle "objektu" kuriais minta tavo egoizmas, ir kuo daugiau tu jam duodi tuo daugiau JAM reikia.

   S.B