Sunku aprašinėti tokią knygą kaip ši. Labai daug apie ją kalbėta, ir ji išnagrinėta istoriniu požiūriu, politiniu, satyriniu, kultūriniu. Nekartosiu, kas apie ją parašyta, paliksiu istorinį jos foną nuošalyje ir tiesiog paprastai pabandysiu išdėsti savo mintis, jausmus ir nuotaikas, kurias kėlė ar sužadino manyje šis kūrinys.
Perskaičiau šį kūrinį prieš kelias savaites, todėl net veikėjo vardo nebūčiau prisiminusi, jeigu nebūčiau perskaičiusi anotacijos, iš anksto atsiprašau už abstraktumą turinio atžvilgiu. Aprašymą suskirstysiu į tris dalis, kaip jau minėta anksčiau, mintis, jausmus ir nuotaikas, manau tai bus tikslinga, kadangi jau praėjo šiek tiek laiko, liko stipriausi įspūdžiai, jais ir pasidalinsiu.
Mintys
Knyga, kuriai protas priešinosi, arba tiksliau jos turiniui. Nuo pradžios iki pabaigos, mintyse tarsi narpliojau vienintelę mįslę - na negali juk šitaip būti, tai netikra, nėra taip baisu, nėra taip...totalu. Buvo net juokingų momentų, žadinimas mankštai, pastovus stebėjimas, mintyse šaipiausi, bet neilgai. Įpusėjus, ėmiau galvoti, o jeigu mano mintis kas nors stebėtų kiaurą parą, jas fiksuotų ir svarbiausia už tam tikras mintis - baustų? Na žinot, juokinga, taip nebūna!
Bet ar tikrai? Kokia įdomi proto prigimtis, iš pradžių jis niekina ir šaiposi iš minties, jog jis visagalis gali būti valdomas, bet palaukit, iš kur toji puikybė, juk žinau istoriją. Adolfo Hitlerio iškilimo ir valdymo metais, juo tikėjo, jį rėmė ne bet kas, bet intiligentijos atstovai, filosofai, mokslininkai....pauzė....dabar tikrai baisu. Ir atsivėrė tarsi bedugnė, kuri pasirodo visai ne bedugnė, taip žmones valdyti lengva, jais manipuliuoti, juos kontroliuoti, žaisti jų žemiausiais instinktais, dar pasitelkiant į pagalbą ydas. Bet visą knygą, protas atkakliai laikėsi savo pirmos ir labai tvirtos pozicijos - taip būti negali - ir tada pabaiga. Gali būti, buvo ir galbūt yra.
Jausmai
Ar viltis yra jausmas? Jeigu taip, tai šis jausmas lydėjo mane visą knygą. Autorius meistriškai žaidžia su skaitytoju, pribloškia, dusina totalios valdžios idėja, ir leidžia atsikvėpti, trumpam, ir su perspėjimu ar nujautimu sklandančiu tekste, jog viltis - apgaulinga. Dar viena būsena, lydėjusi mane per šią kelionę, buvo nuolatinis stebėjimasis, taip rašiau anksčiau, protas stebėjosi, bet čia kas kita. Autorius sakinys po sakinio naikina žmogiškumo iliuziją, tiksliau pirma parodo, kad bet koks žmogiškumas yra iliuzija, ir tada jį galutinai sunaikina. Lieka vienintelė viltis, ir vėl autoriaus meistriškumas, jo paties įpiršta - proletariatas, dabar nesu tikra ar autorius įvardijo būtent taip, bet esmė ta pati. Ar ta viltis liko, perskaičius kūrinį, man asmeniškai skaudu ir sunku apie tai galvoti, net bijau tai svarstyti, nes autorius nepaliko "skylių" net uodas neprasmuktų. Kaip jau pastebėjot, ir čia lūkesčių, vilties mažai, arba visai nėra.
Nuotaikos
Perskaičiau ką parašiau, ir supratau, kad neperžvelgiau siužeto, o jis ganėtinai paprastas, totalitarinė valstybė, totalitariniame pasaulyje, ir žmogus ieškantis tiesos, turintis vilties, kad viskas nėra taip kaip atrodo. Tokia ir nuotaika, pačios knygos nuotaika yra niūri, pilka, miesto aprašymas, žmonių, yra tie ištikimieji ir kiti, apie kuriuos niekas nekalba ir kurie išnyksta yra ištrinami. Dar viena siužeto linija, yra meilė, draugystė, tokiame fone besirutuliojantis veiksmas ir gąsdina ir ramina. Baisu, nes jauti, kad tuos du žmones išdrįsusius taip pasipriešinti nustatytai tvarkai ištiks baisus likimas, ir tuo pačiu ramini save, jog jeigu jau tokioje situacijoje gimsta tikri jausmai ir troškimai viskas nėra taipbeviltiška. Deja, skyrius meilės ministerijoje ( koks sarkazmas ir ironija! ) skaičiau greitai ir tarsi bijodama kvėpuoti, vis sunku buvo patikėti, kad tai ivyko, nors buvo aišku nuo pradžių, jog tokia pabaiga nulemta. Tiksliausiai mano nuotaiką lydėjusią mane skaitant šią knygą, geriausiai apibūdintų nuotaika prieš pasaulio pabaigą, žinai, kad tai ivyks, kad jau vyksta ir vis tiek....vis tik...
Bet pabaiga buvo triuškinanti, užverčiau knygą su sunkumu širdyje, ir kaip norėtusi, kad pasaulis būtų pasimokęs iš fašizmo iš komunizmo iš tų baisių režimų, ir užvertus knygą, beliktų atsidusti - tai praeitis.
Deja, nekalbėsiu apie politiką, globalizaciją, šiuolaikinę ekonomiką, krizes ir visa kita, paliksiu tai išmanantiems žmonėms, bet pasakysiu štai ką, užvertus knygą nebuvo atodūsio - tai praeitis, o bukas jausmas viduje, kad šiuolaikiniame pasaulyje nėra viskas kaip atrodo, ir kad tokia ateitis, būtent ateitis gali ateiti, ir daug ko yra jau šiandien. Ar man vienai buvo taip perskaičius šią knygą, pasidalinkit savo patirtimi.
Tikiuosi, jog kažkada bus tokie laikai, kai ši knyga bus tik baisios praeities iliustracija, o ne grėsmingos ateities pranašas.....
S.B
Perskaičiau ką parašiau, ir supratau, kad neperžvelgiau siužeto, o jis ganėtinai paprastas, totalitarinė valstybė, totalitariniame pasaulyje, ir žmogus ieškantis tiesos, turintis vilties, kad viskas nėra taip kaip atrodo. Tokia ir nuotaika, pačios knygos nuotaika yra niūri, pilka, miesto aprašymas, žmonių, yra tie ištikimieji ir kiti, apie kuriuos niekas nekalba ir kurie išnyksta yra ištrinami. Dar viena siužeto linija, yra meilė, draugystė, tokiame fone besirutuliojantis veiksmas ir gąsdina ir ramina. Baisu, nes jauti, kad tuos du žmones išdrįsusius taip pasipriešinti nustatytai tvarkai ištiks baisus likimas, ir tuo pačiu ramini save, jog jeigu jau tokioje situacijoje gimsta tikri jausmai ir troškimai viskas nėra taipbeviltiška. Deja, skyrius meilės ministerijoje ( koks sarkazmas ir ironija! ) skaičiau greitai ir tarsi bijodama kvėpuoti, vis sunku buvo patikėti, kad tai ivyko, nors buvo aišku nuo pradžių, jog tokia pabaiga nulemta. Tiksliausiai mano nuotaiką lydėjusią mane skaitant šią knygą, geriausiai apibūdintų nuotaika prieš pasaulio pabaigą, žinai, kad tai ivyks, kad jau vyksta ir vis tiek....vis tik...
Bet pabaiga buvo triuškinanti, užverčiau knygą su sunkumu širdyje, ir kaip norėtusi, kad pasaulis būtų pasimokęs iš fašizmo iš komunizmo iš tų baisių režimų, ir užvertus knygą, beliktų atsidusti - tai praeitis.
Deja, nekalbėsiu apie politiką, globalizaciją, šiuolaikinę ekonomiką, krizes ir visa kita, paliksiu tai išmanantiems žmonėms, bet pasakysiu štai ką, užvertus knygą nebuvo atodūsio - tai praeitis, o bukas jausmas viduje, kad šiuolaikiniame pasaulyje nėra viskas kaip atrodo, ir kad tokia ateitis, būtent ateitis gali ateiti, ir daug ko yra jau šiandien. Ar man vienai buvo taip perskaičius šią knygą, pasidalinkit savo patirtimi.
Tikiuosi, jog kažkada bus tokie laikai, kai ši knyga bus tik baisios praeities iliustracija, o ne grėsmingos ateities pranašas.....
S.B
Aha :) šitoj knygoj labai viskas tikslu :) net truputuką baugina :)
AtsakytiPanaikintiSV