Istorija...

Aš niekada niekam nebeatiduosiu ir nedalinsiu nei vienos savo valandos, minutės ar sekundės. Kaip ir baltų obelų žiedų sniego, juoko, bučinių ir gero vyno taurės. Susirinksiu viską ir visiems nenutrūkstama ispūdžių virtine girsiuos, kad tai mano kišenėse pavasarių šimtas. Tada net ir tardoma vasaros kaitros išeisiu į Vilnių ieškoti žodžių ir oro, tam, kad tyliai niūnuodama tau sukurčiau gaivą ir pasakas...Ar tai tu, mano mylimas žmogau, sakei, kad Vilniuje ypatingai vėsu? Tu? Gal būt tai buvo vėjas, o gal tavo kvapas ant mano pėties?...Kvėpuok giliai...gurgštelk vandens, man taip patinka girdėti tavo judesius gatvių arterijose...O gal, jei trumpam priglausčiau ausį prie pilko atsfalto aš išgirsčiau tavo juoką? ...Tada ir tik tą momentą iš mano širdies išsiskleis begalinis žodžių serpantinas...ir kai aš mėgausiuosi savo oru, tu galėsi skaityti istoriją, kuri prasidės nuo tavo akių spalvos...

SV