Šiandien Delfyje pasirodė keistas straipsnis, ar greičiau nuomonė, kuri mane lengvai šokiravo. Visų pirma keistoku autoriaus aklumu ir absoliučiu hmmm...kaip čia lengviau paaiškinus ...ok! Na šio autoriaus nuomonė visgi parodo, kad Lietuvos Respublikos švietimo sistema yra labai blogas pokštas. Pirmiausia dėl to, kad "nuomonės" autorius greičiausiai net akyse nėra matęs Č. Aitmatovo romano "Ilga kaip šimtemčiai diena", o visų antra - tris kartus skaičiau tą jo straipsnį ir visgi nesupratau, ką jis turėjo omeny. Velgi kaip teisininkė pirmiausia užsikabinau už sąvokos "Mankurtas". Skaičiau, skaičiau ir skersai ir išilgai ir kreivai ir atbulai ir visaip kaip, galvoju gal autorius bus suklydęs??? Bet kur tau! Autorius šventai įsitikinęs, kad ant Lietuvos žemės yra trys milijonai Mankurtų (p.s. žiūrėti nuotrauką kairėje). Kur gi ne, galvoju sau. Pasak Č. Aitmatovo Mankurtas, tai tam tikros rūšies vergas, kuris dėl jam atliktos kankinančios procedūros nesuprasdavo kas jis, kur jis gimęs ir augęs, jis neprisimindavo vaikystės, nei tėvo nei motinos, nei gimtos šalies ar kalbos. Tai yra šis "žmogus" nesuprasdavo sąvojo "aš". Kaip nurodo Č. Aitmatovas, Mankurtai buvo tobuli vergai dėl to, kad jiems net nekildavo mintis maištauti, o juk vergo maištas vergvaldžiui yra pats baisiausias dalykas! Beje, Mankurtas paprastai dirbadvo pačius juodžiausius ir sunkiausius darbus, jis galėdavo atlikti ir tuos, kuriems reikėdavo paprasčiausiai bukaprotiškos kantrybės. Ir tik mankurtas galėdavo iškęsti tokias nežmoniškas gyvenimo sąlygas kaip dykumos saulė, vienatvė...pasak Č. Aitmatovo "Tik mankurtas galėdavo iškęsti vienatvėje, toli nuo žmonių, bekraštę sarozekų gūdūmą, kai jį palikdavo ilgam laikui prie besiganančių kupranugarių kaimenės. Jis vienas tokioje tolybėje atstodavo daugelį darbininkų. Pakakdavo tik aprūpinti jį maistu, ir tuomet jis be petraukos darbuodavosi sau žiemą vasarą, nepaklaikdamas nuo sulaukėjimo ir nesiskųsdamas dėl nepriteklių. Šeimininko paliepimas mankurtui būdavo viskas. O sau jis nieko nereikalavo, tik valgio ir skarmalų, kad nesušaltų stepėje…" Kažkur girdėta ar ne? Man taip pat! Tiesa sakant, kai skaičiau šį nuostabų kūrinį (turiu omeny Č. Aitmatovą, o ne E. Balį), savo dar vaikiška širdimi suvokiau, kad būti Mankurtu yra pati didžiausia bausmė!
Šokiruojanti E. Balio "tiesa" - nenuneigsi. Ir tiesos šioje "nuomonėje" nemenkas grūdas! Tik yra vienas "BET" mes niekada nepriklausomos Lietuvos istorijoje nesame turėję "Seimo, vyriausybės ar prezidento, kurie netrukdytų mums gyventi". Na tikrai - bent jau aš neatsimenu! Visas mūsų nepriklausomos Lietuvos gyvenimas tik ir buvo paženklintas "apynasriais" verslui, darbuotojui, studentui, galų gale paprastam žmogui. Matyt autoriui nėra tekę gyvenime taupyti autobuso bilietui ar bent jau pabandyti įsteigti verslą ar bent jau įsteigtą verslą išlaikyti! Manau autorius nesuprato paprastos tiesos, kad kažkurį mūsų gyvenimo momentą, ant visų mūsų galvų tarsi kupranugario oda nukrito perkamąją vertę turinti kupiūra ir privertė mus visus pamiršti kas mes esame. Kad kažkada auginome bites, buvome darbštūs, kūribingi, dainingi, kad už paprastą medaus stiklainį savo kaimyną pavadindavome bičiuliu. Ar jūs atsimenat tuos laikus? Aš asmeniškai ne! Bet giliai širdyje man mano žemė ir tai kas nuo jos neatsiejama - t.y. tauta - šventas dalykas! Tikiuosi, kad ir autoriui...
Todėl toks kvailas man yra autoriaus pamąstymas, kad mes "mankurtai" tik ir galvojame, kad "valstybė privalo jiems duoti, o jų užduotis – piktintis, nekęsti ir nemąstyti. Nesimokyti, netobulėtėti, tiesiog atidirbti savo ir gauti kuo daugiau algos/kyšių/nelegalių užsakymų, stengiantis sumokėti kuo mažiau mokesčių." Žinot, galit mane pavadinti "mankrute", bet mano giliu įsitikinimu valstybė man turi duoti, nes aš ją samdau! Ji man turi duoti pakankamai gerą aplinką verslui, darbui, sveikatai, švietimui, gyvenimui. Galų gale ji turi man garantuoti saugumą, nes jau jūs man atleiskit, bet šių dienų Lietuvoj aš tikrai nesu saugi, ypač šiuo metu, kai dar viena tele2 sąskaita ir aš jau žemiau skurdo ribos. T.y., jei aišku gerb. autorius pastebėjo, valstybė man turi suteikti pagrindą mokytis, tobulėti, dirbti, mąstyti, džiaugtis, gauti kuo daugiau legalios algos ir legalių užsakymų, šiuo metu aš to neturiu...Nes jei perfazuotume autoriaus žodžius, tai Lietuvą šiuo metu valdo 141 ir belenkiek mankrutų, kurie nabaigai pamiršo lietuviais besą! Galvoju gerai, kad bent jau yra likę 3 milijonai vergų nepamiršių turį širdį, ir turinčių pakankamai parako priminti tautai iš kur mes atėję...Ir gerai, kad mes teisės fakultete apie įstatymą prirašom tris lapus "įstatymo tikslas" ir aštonioliką lapų "Įstatymo spragos" - nes, jei pasak autoriaus valdžioje sėdi nuosiaklūs teisininkai, tai galų gale turi sugebėti parašyti įstatymą be spragų ar bent garantuoti atsakomybės neišvengiamumą... Kita vertus, gerb. Balį, negi aš neturiu žodžio laisvės pakritikuoti valdžios atstovų, kai viešumas yra vos ne vienintelis mano ginklas? Na jau ne gerbiamasai, aš dar ne tokia mankrute, kaip tamsta! Ir dar mielas autoriau, jei visgi bent jau vartėte minėtą Č. Aitmatovo romaną, tikriausiai atkreipėte dėmesį, kad mankrutui, net mintis į galvą nešaudovo pabėgti nuo savo šeimininko, tad ar tik nebuvote pernelyg drąsus tris milijonus asmenų pavadindamas mankrutais atsižvelgiant į šių dienų emigracijos tempus?
Beje, Č. Aitmatovo romane atgijęs senas turkų mitas šių dienų visuomenėje įgijo keletą spalvų. Viena iš jų, kad buvusiose posovietinėse valstybėse mankurtu paprastai vadinamas žmogus, kuris, išdavė savo nacionalinę kalbą ir kultūrą. Tuo tarpu patys turkai, mankurtais vadina asmenis, kurie per daug pesisėmę vakarų kultūros, o būtent iš ES atvykęs ir "persimokęs uolus elitas". Taip taip, turkai mankurtais vadina Elitą!
Ir pabaigsiu aš taip, kaip baigiu ieškinį. Atsižvelgiant į išdėstytą, gerb aut. E. Balį, prieš išleisdamas savo rupų žodį į eterį būtinai perskaitykite Č. Aitmatovo skyrių apie tai, kaip buvo "gaminami" mankurtai, tada baigsit švaistytis tusčiom nieko nereiškiančiomis arba tiesiog labai nekorektiškomis metaforomis.
p.s. Nepamirškit susimokėti mokesčių!
SV.
Bravo, šis terminas yra labai neatsakingai naudojamas ES, jos politikų ir paramos programų nuvertinimui, apjuodinimui kaip naikinančių "etnokultūrą" etc.
AtsakytiPanaikintiManau, tikrovė yra ta, kad šiais laikais būtent siaurų pažiūrų etno-patriotiškumai yra žmonių mankurtizacijos ir jų skatinimo smurtauti prieš "svetimus", "skirtingus", "nenormalius" įrankis...