The sound of heaven...

Aš esu labai keistas žmogus, toks keistas, kad labiausiai ko nekenčiu, tai klausti! Gal čia kokia vaikystės trauma, gal atradėjo instinktas, o gal dėl to, kad bijau išgirsti tiesą? Hmm... nežinau. Bet tiksliai atsimenu kad kažkada mėgdavau mamos klausinėti "o kodėl užuolaidos geltonos?", "O kodėl dabar vasara?", "o iš kur aš atsiradau". Net atimenu ji vargšelė užmigdavo su žodžiu "todėl" lūpuose. Buvo momentas, kai neklausdavau nieko, nes įsikaliau, kad jei jau paklausiu tai 200 sėdinčių auditorijoje žmonių būtinai pagalvos "ak koks kvailas klausimas"! O kadangi jau atsikėliau su pilna galva muzikos, tai pradėjau visų klausinėti kas tai? Vieni atsakė - linksmybių pranašas, kita suvyniojo mane į svajonių vatą, o kitas atsakė eiliuotai:

The angel was flying through sky in midnight,

And softly he sang in his flight;

And clouds, and stars, and the moon in a throng

Hearkened to that holy song.

He sang of the garden of God's paradise,

Of innocent ghosts in its shade;

He sang of the God, and his vivacious praise

Was glories and unfeigned.

The juvenile soul he carried in arms

For worlds of distress and alarms;

The tune of his charming and heavenly song

Was left in the soul for long.

It roamed on earth many long nights and days,

Filled with a wonderful thirst,

And earth's boring songs could not ever replace

The sounds of heaven it lost.

Jei gerai atpažįstu, tai Lermontovo eilėraštis "Angelas" . Nuostabi muzika...

Spasibo A :)

SV