S. S. Montefioree "Stalino jaunystė"

"Tiesą saugo melo batalionas"

(Josifas Stalinas)

Prisipažinsiu, kad turėčiau duoti sau per nagus už tai, kad nerašau...Nors mano gyvenime buvo akimirkų, kai būtent rašymas į paprastą apiplyšusį sąsiuvinį mane kažkada ištraukė iš labai gilios duobės. Tiesą sakant, tą sąsiuvinį aš išsitraukiu ir vėl, kai susidūriau su problema, gal ir ne tokia didele, kaip toji apie kurią ese pilnas mano suplyšęs sąsiuvinys, bet vis dėl to - problema.
Kažkada buvau labai išmintingas žmogus ir parašiau:

"Aš niekaip savęs nerandu. Kantriai sukioju savo briaunas ir delioju spalvas prie spalvų. Mėlyną prie mėlynos, raudoną prie raudonos. Tiesa, kiek besisukčiau vis dažniau susiduriu su savo pačios posūkių galimybių ribotumu ir niekaip nesuprantu kodėl, kai sudedu geltoną savo briauną susimaišo ką tik sudėta mėlinoji, o jei bandau rasti ir ištaisyti klaidą, tai į geltonąją pusę kaip kraujo taškai įsimaišo raudoni kvadratėliai. Dievaži, nebuvo sunku sukurti rubiką kubiką, kai prieš akis turėjai geriausią pasaulyję mįslę - žmogų."

Aš niekada neatskleisiu savo suplyšusio sąsiuvinio turinio, nes tai perdaug apnuogintų mano demoną su vietoj akių įmontuotais prožektoriais. Šiaip ar taip yra minčių, kurias nori pasilikti sau, ir yra minčių, kurias nori paskelbti pasauliui. Kartu yra pasaulis, kuris laukia tavo minčių ir tas kuris nenori nieko apie tai girdėti. Kas žino kokios tavo mintis ir koks tavo pasaulis? Na šiaip ar taip į kažkurią iš šių kategorijų tu vis tiek patenki, tačiau rašyti reikia labai daug drąsos...

kaip ir skaityti...

Šį kart man į rankas pateko britų rašytojo Simon Sebag Montefiore knyga "Stalino Jaunystė". Puiki knyga, puikus romanas, puiki istorija (literatūrine prasme). Tiesą sakant pūsdama, nuo šios knygos užsilikusias pjūrio smėlio smiltis, aš bandau surasti atsakymą į klausimą, kaip galima be jokios pagiežos rašyti apie Staliną? Galimi atsakymai: šaltumas, abejingumas, nemokšiskumas? Tačiau iš autoriaus išnagrinėtų ir aprašytu temų, man peršasi tik viena išvada - PROFESIONALUMAS!
Skaitant knygą, gali būti keista, kad šios istorijos atomazgoje atsidūręs žmogus, kuris dėl per savo gyvenimą išsiugdytos nesveikos paranojos ištrems ir išžudys keliasdešimt milionų žmonių, galėjo mylėti - nors ši mano išvada gal ir pernalyg drąsi, tačiau būtent šioje knygoje aprašytas ne Stalinas, o Josifas Džiugašvilis. Vadinasi ne Plienas, o žmogus - su visomis savo spalvomis (mėlyna, geltona, raudona, žalia, balta). Simon Sebag Montefiore šias spalvas Josifo Džiugašvilio asmenybėje sudeda tiesiog puikiai. O kas svarbiausia, tai kad autorius leidžia pačiam skaitytojui daryti posūkius. Tokiu būdu iš Soso išauga Josifas, o vėliau Josifas tampa Stalinu.

Nepraleiskit šios knygos!

P.s. Laukiu nesulaukiu naujos S.S Montefiore knygos "Jerusalem:the biograpfy, a fresh history of the middle east". Tikiuosi mūsiškiai leidėjai teiksis ją leisti.

SV