Aldous Huxley "Puikus naujas pasaulis"

Tai šeštoji perskaityta iššūkio knyga, buvo pagunda ją skaityti iš karto po George Orwell "1984-ieji", bet susilaikiau. 

Aldous Huxley sukurtas pasaulis pasirodė žmoniškesnis, šviesesnis negu G. Orwell knygoje, bet tikrai neketinu šias dvi knygas lyginti, tegu tuo užsiima ekspertai, literatūros kritikai ir tyrinėtojai, o aš tik kukliai paminėsiu - kas iš šitos istorijos užsiliko mano smegenų vingiuose ir širdies erdvėje.

Reikėtų paminėti, jog A. Huxley parašė šią knygą 1932m, tai yra 17 metų prieš Orwelo kūrinį. Galbūt tai yra priežastis, kodėl ši knyga tarsi lengvesnė, nėra persmelkta bejėgiškumo jausmo ir baimės. 

Trumpai apie knygą, joje aprašoma ateities visuomenė, gyvenanti pagal tam tikras taisykles, kurios leidžia žmonių visuomenei klestėti ir kartu sutariant kurti bendrąją gerovę. Bet visuomet yra kabliukas, tas kažkoks nematomas svertas, kurį netyčia ar tyčia nusvėrus viskas pasikeičia, ir utopiškos visuomenės iliuzija sprogsta tarsi muilo burbulas.

Turiu pasakyti, kad veikėjai man nepaliko didesnio įspūdžio, nebent laukinis, jo emocijos ir pasirinkimai buvo tikri, jis paliko vienintelio gyvo žmogaus įspūdį visame plastikiniame fone, turbūt to ir siekė autorius.

Ir pabaiga, maloniai nustebino, na bent jau viena iš pabaigų, ji davė vilties. 

Dabar turėdama šią knygą po ranka, pirmą kartą atidžiau įsižiūrėjau į jos viršelį, ir kas jame pavaizduota, o ten puikuojasi plastikiniai buteliukai, toks ir jausmas išlikęs perskaičius knygą - tarsi plastikinis, nemalonus toks.

Šį kartą citatų nebus, tiesiog perskaitykit knygą, tikrai verta pamastyti kas galėtų būti, jeigu mes elgtumėmės taip, o ne kitaip.

Parašė S.B

Jurgis Kunčinas "Tūla"

Ši knyga turi seną istoriją. 2008 metais dirbau knygyne, viena mano bendradarbė vardu Marija irgi knygų mylėtoja, rekomendavo man Tūlą kaip pačią geriausią parašytą lietuvišką knygą. Tai aišku suintrigavo, po kelių savaičių knyga jau saugiai gulėjo mano bibliotekoje ( čia taip pasipūtusiai vadinu savo kelias knygų lentynas ) pradėjau skaityti ir sustojau po kelių dešimčių puslapių, tiesiog nesupratau kas bandoma man pasakyti. Taigi 4 metus ji saugiai gulėjo ant mano lentynos, kol sudarinėdama sąrašą supratau, kad ją būtinai turiu įtraukti. Ir labai džiaugiuosi, jog taip padariau.

Labiausiai sužavėjo knygoje - virtuoziškai vartojama lietuvių kalba, tokia sklandi, grakšti tokia kaip Bernardinų ansamblio bokštai, kuriuos aprašo autorius. Taigi ypatingai ačiū autoriui už tai - už naują lietuvių kalbos grožio, lengvumo ir grakštumo suvokimą.

O toks subtilus, gilus ir įvairiapusiškas Vilniaus išjautimas, privertė mane visai kitomis akimis pažvelgti į miestą, į jo kalvas, upes, parkus, bokštus, akligatvius, paukščius ir gatves. Man pasirodė, kad Vilnius ir yra pagrindinis veikėjas, jo spalvos, nuotaikos, ženklai veda veikėjus vingiuotais jų gyvenimo takais, kartais atnešdamas viltį, skausmą ar nusivylimus. Myliu tokius Vilniaus aprašymus, miesto dvasia, paslaptinga, žaisminga, ar netgi abejinga prabėgantiems žmonių gyvenimams - patraukia, užburia ir nepaleidžia.

Dar pridėsiu, skaitykite šią knygą, nes nėra ką apie ją pasakyti - reikia perskaityti, išjausti, išgyventi tą srovenančią jos nuotaiką.

Vilnius turi savo herojų, iškilmingų, blogų, žinomų ir nelabai, ir turi Tūlą miegančią kažkur mažame kambarėlyje užupyje, ir ją tyliai stebintį paukštį nutūpusį ant senos palangės....

Parašė S.B

Salman Rushdie "Florencijos Kerėtoja"

Šią knygą gavau dovanų, nebepamenu kokia proga nuo S.V nepadoriai ilgai ji gulėjo nepaliesta, bet dėka šio iššūkio jai buvo suteiktas ilgai lauktas dėmesys.
Tai mano pirmoji pažintis su šiuo rašytoju. Tai visada jaudinantis momentas, vis svarstai, ar patiks, ar skaitysi dar. Manau, kad turės praeiti daug laiko, kol surizikuosiu skaityti dar ką nors iš šio autoriaus kūrybos, ir jeigu nuspręsiu taip daryti, tai darysiu su tam tikru nusiteikimu. 
Kaip jau turbūt supratot, šia knyga nelikau labai sužavėta. Turi prisipažinti skaitėsi sunkiai, pirmas 100 puslapių ypač, sunku buvo perprasti, ką autorius norėjo ta ar kita pastraipa, istorija pasakyti. Tekstas klampus, minčių šokinėjimai, antroje knygos pusėje įgavau pagreitį, bet tai tetruko tik kokius 20 puslapių, o visą perskaičiau tik todėl, kad tiek perskaičius atrodė gėda mesti.
Apie ką ši knyga? Nuoširdus atsakymas būtų - nežinau. Tai nėra meilės istorija, nors pretenduoja į tokią, autorius pernelyg išsiplečia vietovių, papročių aprašymuose, žongliruoja svetimais ir pikantiškais miestais, veikėjų portretais, bet tai vyksta ganėtinai chaotiškai. Trūksta išbaigtumo, istorija reikia pripažinti su intriga, išaiškėjančia tik pabaigoje, bet man sunku buvo sekti labai sudėtingai supainiotą giminystės ryšių medį, ir atvirai sakant, užvertusi knygą žinojau, kad reiktų kai kurias dalis perskaityti iš naujo, gerai surikiuoti mintyse tuos visus veikėjus ir juos rišančias gijas, ir galbūt pabaiga būtų buvusi įspūdingesnė. Bet pagailėjau laiko ir savęs, nes per knygą stūmiausi, kaip per tankias džiungles, ir ta kaitra išdegino entuziazmą, kuris buvo kilęs tik paėmus knygą į rankas.
Vis dėlto vienas veikėjas ir jo mintys man patiko, manau tai labiausiai pavykęs autoriaus sukurtas portretas per visą knygą, drįsčiau jį net vadinti pagrindiniu. Jo mintis viena tema ir norėčiau pacituoti:

  "Jis,Akbaras,niekada savęs nevadino "aš",net likęs vienas,net tūždamas ar svajodamas.Jis buvo - o kas jis dar galėjo būti? -"mes".Jis buvo Mes apibrėžimas,įkūnijimas.Jis buvo gimęs daugiskaitai.Sakydamas "mes", jis paprastai ir nuoširdžiai kalbėjo apie save kaip įkūnijantį visus valdinius,visus miestus,žemes,upes,kalnus,ežerus,visus imperijos gyvūnus,augalus ir medžius,be to,paukščius,skrendančius jam virš galvos,kandžius prieblandos uodus ir bevardes pabaisas, požemio karalystės irštvose lėtai graužiančias šaknis; jis manė esąs visų savo pergalių visuma,tarėsi perėmęs kiekvieno nukirsdinto ar viso labo nugalėto priešininko būdą,gabumus,istoriją,gal net sielą; ir dar jis manė esąs savo žmonių praeities ir dabarties apogėjus bei ateities variklis."

Nuo to laiko kai perskaičiau šią knygą ir įrašo praėjo turbūt keli mėnesiai, tiesiog dirbau, beto nesu įpratusi rašyti blog'e, todėl man tai užima laiko:) Bet tai išėjo į naudą, pacitavusi šią ištrauką, supratau, kad mano įspūdis liko nepakitęs, net jeigu būčiau rašiusi atsiliepimą iškart po to, kai perskaičiau knygą, nebūčiau paminėjusi daugiau detalių ar veikėjų vardų. Tik visagalis laikas parodo, kokios knygos lieka mūsų mintyse o kokios užsimiršta ar visai išblėsta. Būtent šito veikėjo pacituoti žodžiai vienintelis epizodas, kurį žinau, tikrai prisiminsiu ilgam. Ar gailiuosi perskaičiusi, tikrai ne. Ar siūlau tą daryti kitiems, na spręskite patys:)

Parašė S.B

Akselis Miuntė "Knyga apie San Mikelę"

"A. Miuntė (1857 - 1949) - pasaulinio garso švedų gydytojas psichiatras ir rašytojas.Prisiminimai apie jaunystės dienas Švedijoje, studijas Paryžiuje, apie daugybę žymių žmonių, sutiktų ilgame gyvenimo kelyje, sudaro jo "Knyga apie San Mikelę". Tai pirmi sakiniai iš knygos anotacijos.
Ši knyga iš mano tėvų lentynos, neperdėčiau jeigu pasakyčiau, jog jau 10 metų vis išimdavau ją iš lentynos, palaikydavau rankose, pavartydavau, perskaitydavau anotaciją, pakontempliuodavau pavadinimaą, ir ... padėdavau į šalį.
Kai dariau sąrašą šiam iššūkiui, žinojau jog jame bus ši knyga, na kiek gi galima:)
Drąsiai tariu, kad šitos knygos minties, minčių ir idėjos iki galo nepagavau ir neperpratau, gal man tokiai paprastai, gydytojo psichiatro rafinuota XIX a. pab. pasakojimo maniera per sudėtinga? Galbūt, bet knyga tiesiog susižavėjau, neiškarto aišku:) 
Kokios Jums kyla mintys perskaičius pirmuosius anotacijos sakinius, man, jog tai yra memuarai, autobiografija, galbūt parašyta su savita ironija ir veriančiu psichologiniu šmaikštumu ir tiesumu apia to meto visuomenę. Na galima būtų apibūdinti ir taip:)
Ši knyga, kiekvienam ją perskaičiusiam bus skirtinga, man įstrigo nuostabiai lengvi ir su meile rašyti Italijos kaimelių ir jų nepaprastai paprastų gyventojų aprašymai ir istorijos, autoriaus šokinėjimai iš Paryžiaus aukštuomenės diskusijų prie laplandijos gyventojų papročių labai žaismingi ir skaitymo neapsunkina.
Knygoje yra visko, fantastikos, siaubo, pasakų, nežabotos autoriaus vaizduotės, kuri verčia žavėtis ir abejoti ir kartais net verčia manyti, jog jis pats turėjo kažkokių rafinuotų to meto psichikos sutrikimų:)
Tie kurie yra skaitę šia knygą, iš šito mano aprašymo gali nepatikėti, jog ir aš ją skaičiau, ten tiek visko daug, kiekvienas atsirenka pagal savo Gyvenimo patyrimą, man labiausiai istrigęs epizodas iš lapių išminties lobyno apie lokius:

• Lokys nėra toks gudrus ir klastingas kaip vilkas. Lokys mėgsta garbingą kovą. Jei žmogus, jį pamatęs, prieina ir sako: "Na, susigrumkim, aš tavęs nebijau!" - lokys jį parverčia ant žemės ir nurepečkoja, nepadaręs jam nieko blogo. Lolys niekuomet nepuola moters - tik ji turi jam parodyti esanti moteris, o ne vyras.  

Ir pabaigai, ką pats autoriųs įžangoje kalba apie savo kūrinį:

• Suprantu, kad kai kurie šios knygos epizodai vyksta aiškių ribų neturinčioje teritorijoje, tarp realybės ir nerealybės, pavojingoje "niekieno žemėje" tarp tikrovės ir fantazijos, kurioje suklupo ne vienas memuarininkas ir kurioje neretai pasiklysdavo net patsai Gėtė savo "Dichtung und Warheit" ("Poezija ir tikrovė" vok.) Griebęsis seniai žinomų gudrybių, aš iš paskutiniųjų stengiausi bent kai kuriems iš šių epizodų suteikti romantinių apsakymų regimybę. Juk tai galų gale tik formos klausimas. Jei man tas pavyko, būsiu labai patenkintas - tegul tik manimi netiki, nieko daugiau man nereikia. Ir taip viskas pakankamai bjauru ir liūdna. Dievas mato, kad man ir be to užtenka už labai daug ką atsakyti. Antra vertus, aš tai netgi laikysiu komplimentu, nes žinau, jog didžiausias romantinių apsakymų rašytojas - patsai Gyvenimas. Bet ar visada Gyvenimas ištikimas tikrovei?"

S.B

P.S Knyga apie San Mikelę - tai knyga apie Gyvenimą.

Ute Ehrhardt. Geroms mergaitėms dangus, blogoms- viskas!

Tikriausiai perskaitę "blogo" įrašo pavadinimą, susiėmėt už pilvo ir galvojat, na ką ta mergina čia skaito? Savipagalbos knyga? Tikrai? Na tikrai taip. Savipagalbos knyga! Tiesiog būna tokie gyvenime momentai, kai eisi truputi pavargęs ar nusivylęs ieškoti literatūrinės ekspresijos kokio nors nobelio premijos laureato kūriny.
Savipagalbos knygos, mano nuomone, būna dviejų rūšių. Arba parašytos klausant Nat King Cole dainos "Smile" arba parašytos su intencija pasakyti tau "idiote, ką darai!!!" Pirmoji rūšis man labai nepatinka ir ne dėl to, kad turiu kažką prieš Nat King Cole, bet dėl to, kad man atrodo, neteisinga mintis sakyti, kad yra teisinga šypsotis bosui, kai jis, švelniai tariant, prikakoja tau ant galvos. Nesakau, kad neskaitykit tokių knygų, knygas, bet kokias, reikia gerbt ir mylėt. Tik sakau, neapsigaukit ir nebesileiskit kvailinami.
A...Sugrįžkim prie Ute Ehrhard knygos "Geroms mergaitėms dangus, blogoms viskas". Žinot šį kartą aš nerašysiu ilgos recenzijos ir pasakysiu tiesiai šviesiai- tai labai gera knyga! Tik tiek. Viskas!
Ai pamiršau....
Skaityti: Jei esi moteris.
                                                    Neskaityti: Jei esi vyras.

P.s. truputi gražių citatų iš knygos:

• Akivaizdu, kad dauguma gerai išauklėtų moterų tvirtai laikosi stereotipo "aš pati nesusitvarkysiu" ir vengia susirungti su kitais, išsiveržti iš nustatytų ribų, mėgautis savo laimėjimais. Jei manai apie save prastai, tai irig yra savotiška pranšystė, kuri būtinai išsipildys.
• Gerai apsirengęs žmogus daro inteligento įspūdį
• Šioje vietoje norėčiau dar sykį pakalbėti apie valdžią - sugebėjimą nuspręsti ir veikti, valdžią kaip asmenybės veiksnį, kaip vidinę jėgą, kuri gali turėti įvairiausių išraiškų. Tik tas, kam užtenka drąsos stiprinti savo asmenybę, gali tuėti valdžią ir teigiamai veikti kitus. Tačiau tapti asmenybėmis gali tik tie, kurie gyvenime paiso savęs, savo norų ir poreikių. tie, kurie nuolat dreba dėl to, ką apie juos pagalvoskiti, ką apie juos šneka kaimynai, ar kiti juos mėgsta ar ne, - tokie žmonės niekuomet netaps stirpiomis, pasitikinčiomis asmenybėmis. Tą patį galima pasakyt ir apie žmones, kurie, pavyzdžiui, aprangą ir savo gestikuliaciją stengiasi priderinti prie tam tikros situacijos.
• Užuot ieškoję savyje užslėptų talentų, žmonės yra linkę dar labiau įtvirtinti neigiamą savęs vertinimą, visai nesvarbu, kad šis neretai laikosi ant netvirtų netinkamo auklėjimo pagrindų.
• Baigdama norėčiau grįžti prie aprangos. Kuo aukštesnis bato kulnelis, tuo netvirtesnis žingsnis. Kuo siauresnis sijonas, tuo labaiu jis varžo judesius. Nors kai kurie tiki, kad silpnutės kojos moteriai leis pasiekti viską, ko trokšta, vis viena, šis žavingas bejėgiškumas yra ne daugiau negu viena iš savęs ribojimo formų.